Kalėdos – tai pranašysčių išsipildymo metas ir beribis Dievo gailestingumo apsireiškimas, atsiųstas į pasaulį vienatinis Sūnus. Jėzaus vardas yra graikiško hebrajų vardo Yehosua atitikmuo, reiškiantis – Išganytojas. Kalėdos yra tikrai stebuklų metas, nes primena, kiek daug gali mažas garstyčios grūdelis, kritęs į gerą dirvą, tai yra į žmogų, kuris turi gyvą tikėjimą. Tokio žmogaus nepalauš jokios gyvenimo vėtros bei žemės drebėjimai.
Argi tai nėra stebuklas, kad, kai popiežius Julius I 353 m. po Kr. paskelbė gruodžio 25 d. kaip Kristaus užgimimo šventę, ar kas tada galėjo bent įsivaizduoti, kokią reikšmę tikinčių žmonių gyvenime reikš ši šventė? Arba, kai 1223 m. šv. Pranciškus Asyžietis nuošalioje uoloje sudėjo Betliejaus tvartelį iš šiaudų kūlio, o jo draugas Velita atsivedė jautį su asiliuku, niekas negalėjo net įsivaizduoti, kaip ši Betliejaus pavaizdavimo mintis užkariaus visą pasaulį. Arba, kai prof. Charles Follen JAV 1832 m. uždegė žvakes ant Kalėdų eglutės, ar kas galėjo pagalvoti, kaip ištobulės viso pasaulio kalėdinių eglių puošyba ir koks tam bus skirtas dėmesys?
Šiandien, kai Advento metas yra pavirtęs triukšminga kalėdinių mugių prekyba ir gatvės šviesų šurmuliu, esame kviečiami naujai atsigręžti į atneštą užgimusio Kūdikėlio žinią:
Pas savuosius atėjo,
o savieji jo nepriėmė.
Visiems, kurie jį priėmė,
jis davė galią tapti Dievo vaikais –
tiems, kurie tiki jo vardą,
kurie ne iš kraujo
ir ne iš kūno norų
ir ne iš vyro norų,
bet iš Dievo užgimę (Jn 1, 11–13)
Linksmų šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų 2017 metų!
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
